Kalėdos

Gimiau ir augau šeimoje, kuri iš pažiūros nesiskyrė nuo kitų, einančių į pamaldas per didžiąsias šventes, vestuves ar kažkam mirus. Vis dėlto sklandę gandai neklydo, kad tėvas eina vienos didžiausių Vilniaus ligoninių vadovo pareigas, todėl buvome automatiškai įšventinti į aukščiausią socialinį sluoksnį. Visuomenės lūkesčius pateisindavome viešais pasirodymais, kurių metu mama įdėmiai stebėdavo, ar laikomės reglamento: privalėjome išsišiepti, jei kas fotografuoja, ar vaidinti susirūpinusius, kai to reikalauja aplinkybės. Ne kartą teko išklausyti jos pamokslų, bet, dėstymo metodams nesikeičiant, mano smegenys perkaisdavo, ir motina likdavo be klausytojo. Pastebėjusi klastą, ji nepraleisdavo progos dar kartą nuodugniai viską išaiškinti ir priminti, kad tai daro mano paties labui.

Galiausiai, nematydama jauniausio šeimos nario asmenybės pokyčių, ji griebėsi genialaus plano, kurį aš pats ne kartą buvau rekomendavęs – labai dažnai supratimas, apsimetęs ypatingu svečiu, ateina paskutinis – buvo nutarta nedelsiant mane atleisti nuo bet kokios atsakomybės, išskyrus tėvų lydėjimą į bažnyčią. Bet šventieji namai kėlė ne ką mažesnį priešiškumą, kurio, priešingai nei būdamas namie, ten negalėjau išreikšti. Atsimenu, kaip kartą prie Kūčių stalo atskleidęs savo tikruosius įsitikinimus sulaukiau aršaus atsako. Labiausiai mamą įsiutino bandymas palyginti Dievo ir Kalėdų Senelio gebėjimus matyti blogus darbus. Drąsiai pasiūliau išganytoją pakeisti raudonu sukriošėliu, nes akivaizdu, kad dovanų kiekiui nemažėjant pastarasis buvo daug geresnės nuomonės apie žmoniją.

– Aš tikrai nesuprantu, kas su tavimi negerai! – šaukė ji. – Mes dėl tavęs stengiamės, kad viskuo būtum aprūpintas. Auklėjome rodydami tinkamą pavyzdį. Ar mes būsime ką praleidę? – kilnodama rankas aukštyn ir žemyn vaizdavo baisų mano paveikslą. – Kodėl broliui nekyla tokių minčių? – pirštu dūrė į tuo metu pilną burną prisikišusį vyresnėlį.

Sumišimas pramaišiui su pasipiktinimu buvo vieni iš mėgstamiausių mamos kokteilių. Negaliu jos kaltinti, juk mintis, kad vienas iš sūnų – tarsi prikepęs pyragas, yra sunkiai pakeliama. Nors, turiu pripažinti, yra žmonių, kuriems būtent tokie pyragai ir patinka.

Turėjau tvirtą nuomonę, kad religija yra skirta kvailiams, kuriais ir laikiau visus tikinčiuosius. O ypač savo šeimos narius, įtikėjusius, neva, esant pavyzdingus krikščionis. Sunkiai sekėsi suprasti, kaip galima skaitant Šventąjį Raštą nematyti prieštaravimų turint bent kruopelytę sveiko proto. Deja, bet daugeliui tų kruopelyčių Dievas pagailėjo, numanydamas, kad nebus kam jį garbinti.

Mintį, kad kažkas su manimi negerai, girdėjau ne kartą, tačiau lyginimą su broliu Bernardu laikiau visišku pažeminimu. Vienintelis pranašumas, kurį galėjau įžvelgti, buvo metų skirtumas. Nors jo nauda tiek pat ginčytina, kaip ir Bernardo intelektas. Beje, jam formuotis brolis turėjo daugiau laiko nei aš.

– Žmonės visais laikais taip gyveno, o tu čia atsiradai iš kažkur visas galvotas! – mamos nusikalbėjimams aprimus, brolis stojo jos ginti. – Proto bokštas! Pamokys, kaip gyventi! Sėdi įlindęs kambaryje, nieko kita, išskyrus savo knygas, nematydamas ir vieną kartą per metus išvydęs dienos šviesą mums, neišmanėliams, paskelbsi tiesą apie religiją? Be jos pasaulis nusiristų į prarają tarp tokių paniekos pilnų žmonių, kaip tu, kuriems nėra nieko šventa…

Atsivėrusi praraja metams bėgant didėjo, bet šeimos tradicijų nepakeitė. Kalėdas šventėme kaip ir visuomet, su man priskirtu atlikti nuolankaus tarno vaidmeniu.

2012 metų gruodžio 25 dienos rytas aušo su pirmajam žiemos mėnesiui būdingu kaulus kaustančiu šalčiu ir nervingai lakstančia įvairiais buitiniais prietaisais apsiginklavusia mama. Pyko ji ant tėvo, kad sėdi prie televizoriaus, nesivargindamas atnešti drabužių, ir ant brolio, kuris paskutinę minutę nusprendė pakeisti aprangos stilių. Man kliuvo mažiausiai, nes ypatingų reikalavimų neturėjau. Bet tuo jos veikla nesibaigė. Mūsų namai buvo nuolatinė susibūrimų vieta, taigi reikėjo pasirūpinti valgiais, namų tvarka ir šventiniais atributais.

Toks krūvis varė mamą iš proto, tačiau ji nieku gyvu nebūtų jo atsisakiusi ar bandžiusi pakeisti. Juk kas gali būti maloniau už mirtinguosius, paklūstančius tavo valiai? Labai mažai trūko, kad ir šiandien lygintuvą būtų panaudojusi mūsų neatsakingumui tiesinti, bet viskas baigėsi tik grasinimais, kuriems buvo nelemta išsipildyti, nes išskubėjome į bažnyčią.

Nespėjusi išeiti pro duris, ji puolė atgal ir po kelių minučių išnirusi lyg vaiduoklis sustojo prie koridoriuje esančio veidrodžio keiksnodama užmaršumą. Ritmingai pabeldusi į durų staktą, piktai paragino nežiopsoti. Mašinoje prasitarė, kad negalėjo prisiminti, ar įjungė indų plovimo mašiną, bet kaip tikra katalikė prietarų nepamiršdavo niekada.

Laikydamiesi įprastų vėlavimo įpročių, gotikos laikų senieną radome sausakimšą. Prasibrovę į vidų sustojome ir prisijungę prie kitų pradėjome filtruoti tankų bažnyčios orą. Nenustebčiau, jei tyro deguonies trūkumas būtų daręs mus nuolankesniais. Tie, kurie nesikvėpino visus metus, šiandien tai padarė su kaupu. Netaupydami. Taip išreikšdami tvirtą atsidavimą tikėjimui. Troškus oras, sumišęs su įvairiausiais kvapais, veikė kaip maišelis su klijais. Gaila, kad nebuvau įpratęs svaigintis.

Nužvelgiau tėvą, kurio rami išraiška neatspindėjo vidinės priešpriešos. Iš retų jo pasisakymų mamai negirdint žinojau, kad bažnyčią jis laikė kontrolės įrankiu, skirtu masėms valdyti.

– Kam reikalingas tarpininkas? Nejau žmonės tokie beviltiški ir negali su Dievu susisiekti patys? – sakydavo jis.

Tokių ir panašių minčių teko išklausyti ne kartą, bet daugelis jų, kaip ir Biblija, neigė viena kitą, nes man pačiam neteko jo girdėti tiesiogiai kreipiantis į Dievą. Branginau tėvo pasidalijimus: šios trumpos akimirkos leisdavo pajusti bendrumą bent su vienu iš artimųjų.

Nejučiomis dėmesys pakrypo į įnirtingai linkčiojančią mamą. Įsižiūrėjusi į sėdimas vietas gavusią viešnią ji slapčia gestikuliavo. Tačiau daug svarbesnė atrodė šalia paslaptingos šventųjų namų lankytojos įsitaisiusi žavi šviesiaplaukė. Negalėjau atitraukti nuo jos akių. Gamta iš tiesų yra negailestinga. Pagailėjusi kitiems, jai davė su kaupu. Nebuvau vienintelis tai pastebėjęs. Net ir pagyvenę vyrai, jų damoms nematant, rijo nepažįstamąją akimis.

Įtempęs ausis, šalimais išgirdau tylų šnabždesį. Sužinojau, kad ji vienturtė buvusios mamos bendradarbės duktė vardu Monika. Be įstabaus grožio, ji esanti klasės pirmūnė ir olimpiadų laureatė, kurios laukia šviesi ateitis.

Užgiedojus giesmininkams, pamiršau apie dominusį objektą ir nejučiomis nugrimzdau į apmąstymus, kurie Viduramžiais būtų garantavę malonų vakarą ant laužo: už kvailą minią, blogiau gali būti tik minia bažnyčioje. Šnabždanti žodžius, kuriais pati netiki, ir aklai atliekanti ritualus, kurių nesupranta.

Mėgau stebėti, kaip pamaldų dalyviai nebesulaukia, kuomet galės sprukti į šiltus namus, prisikimšti pilvus ir linksmai leisti laiką su artimaisiais. Štai viena moteris priešais mus užsisvajojo ir visiems pakilus stotis liko sėdėti vietoje. Keli šventeivos tol linčiavo ją, kol susigėdusi nusidėjėlė atsistojo ir nuleidusi galvą išpažino kaltę tvirtais dūžiais į krutinę.

Liūdėti nebuvo kada, nes vieną džiaugsmingą akimirką keitė kita. Bažnyčioje visai kaip teatre. Visada atsirasdavo žmogus, pamiršęs išsijungti telefono garsą. Ne išimtis ir šiandien, kai suskambėjus čaižiai melodijai vyras, stovintis šalimais, pradėjo blaškytis. Jo baltą it popierius veidą greitai pakeitė ryškus raudonis. Kad ir kaip stengdamasis, jis negalėjo rasti savo telefono. Suprantama, kad iš susijaudinimo vyriškis pamiršo, kur jį įsidėjo.

Kunigas paragino sėstis ir klausytis pamokslo. Hipnotizuojančiu tembru jis dėstė Šventosios Knygos mokymą, kurį su didžiausiu malonumu praleidau iki netikėtai pasiekusių išganingų žodžių, nuo kurių mano veidas tiesiog nušvito:

– Tikėjimas suteikia viltį, – pabrėžtinai pasakė jis.

Negalėdamas paslėpti plačios šypsenos, susidūriau su piktu mamos žvilgsniu. Pasisekė, kad buvau mišiose, nes už tokį akiplėšiškumą būčiau sulaukęs griežto kirčio. Tyčiotis aš tikrai nenorėjau. Tiesiog prisiminiau jos mėgstamiausią posakį, kai ji paniekinamai mokė kitus:

– Viltis yra durnių motina, – mojuodama rodomąjį pirštą sakydavo mama.

Bandžiau įsivaizduoti akistatą tarp jos ir kunigo, bet taupydamas brangų laiką išvadą padariau pats: „Tikėjimas yra durnių motina,“ – triumfuodamas pagalvojau.

Nujausdama kompromituojantį atradimą, mama kumštelėjo alkūne, sujaukdama įsibėgėjančias mintis. Pyktelėjęs prisiminiau krikščionybės esmę, kuri teigia, kad tikrasis tėvas yra Dievas, o moters įsčios – tik priemonė į gyvenimą ateiti. Ir jei toks argumentas, norint būti emancipuotam, nesulauktų pritarimo teisme, būtų galima svarstyti apie įtikėjimą norint išsilaisvinti iš šeimos draugijos, nes spręsti gyvenimo klausimus su tuo, ko nėra, yra lengviau nei su nuolat nepatenkintais šeimynykščiais.

Aprimęs grįžau į sargo pozą – saugodami šeimos branduolį su tėvu stovėjome iš kraštų. Tobulesnio šeimos paveikslo nebūčiau ir nutapęs. Jei ne mama, mažiausiai trys vyrai nebūtų radę kelio į bažnyčią. Jos ryškiai šviečianti kelrodė žvaigždė rimbo padedama vedė mus į nušvitimą. Nebuvome išskirtiniai. Daugelį šeimų atvesdina moterys. Šį unikalų reiškinį sunkiai sekasi paaiškinti, žinant, kokią reikšmingą vietą jos užima Šventajame Rašte. Akivaizdu, kad ir Dievas turėjo pagrindo nepasitikėti moterimis. Oficialios pareigos hierarchijoje apsiribojo namų ruošos darbais arba atgailavimu vienuolyne. Šį sudėtingą klausimą maniau esu išsprendęs, kai padariau išvadą, jog moterims patinka, kai jas žemina aukštesnį statusą turintys vyrai. Tačiau abejonių kėlė pačių vyrų nenoras būti aktyviais dalyviais jiems palankioje aplinkoje. Vėliau išsiaiškinau, kad pagrindinė religijos varomoji jėga yra emocinė masturbacija, be kurios emocionaliosios lyties atstovės sunkiai išgyventų. Todėl norėdamos patekti į aplinką, kurioje sutartinai linguojama giedant giesmes, moterys įkyriai įkalbinėdavo, kol palūžę vyriškiai nebeturėdavo kito pasirinkimo, kaip tik vežti jas į pilį su kryžiumi ant bokšto.

Sugrąžinti iš užsitęsusios transo būsenos galėjo tik visiems gerai žinomas burtažodis, kurio nepraleisdavau niekada. Kunigo raginimas palinkėti ramybės simbolizavo išsilaisvinimą. Tai buvo ženklas, kad tuoj viskas pasibaigs. Pakeitę vertikalius judesius į pasisukimus kairėn ir dešinėn sutiksime mūsų brolių ir seserų spindinčias akis, kuriose dega vienijanti žinia – metas eiti namo. Šurmuliui įsismarkavus išgirdau mamą tyliai besikreipiančią į tėvą:

– Manau, būtų gražu pasikviesti buvusią bendradarbę su dukra. Kaip galvoji?

– Galime, – linktelėjo jis.

Kunigui išėjus žmonės nieko nelaukdami puolė pro duris.

Mes pasilikome stovėti. Nustojus giedoti, apsisukome ir pamažu nužingsniavome išėjimo link. Laikydamasis nuošalyje stebėjau mamą, įkalbinėjančią savo draugę prisijungti, tačiau raginimai prasiblaškyti smagioje kompanijoje jos nesužavėjo. Pokalbis būtų užtrukęs trumpiau, jei auka būtų žinojusi, kad už ją jau seniai nuspręsta.

– Tik einam pas mus! Ką jūs vienos sėdėsit? Stalas lūžta. Dar atvažiuos tėvo brolis su šeima. Taigi pažįsti.

– Nežinau, nežinau, – sunerimusiu veidu žvalgydamasi tai į mano mamą, tai į dukrą bandė išsisukti ji.

– Nesispyriokit! Visiems bus smagiau. Šimtą metų nesikalbėjom. Neigiamo atsakymo nepriimsiu.

– Gal trumpam ir užsuktume, bet labai trumpam, – iškėlusi baltą vėliavą deklaravo draugė.

– Ar ne šauniai sutarėm? Šiandien visi pavakarosim, o dviese spėsit prisibūti.

Atsisveikinę sėdome į mašiną ir pasukome namo. Iki vakaro buvo likęs geras pusdienis, bet laikrodžio rodyklės nesiskubino judėti. Pirmą kartą laukiau kalėdinio pasisėdėjimo. Blaškiausi po kambarį. Nesisekė nei skaityti, nei rašyti. Vaikštinėdamas pirmyn ir atgal kartojau: „Tai ne pasimatymas. Tai ne pasimatymas. Viskas taip, kaip ir visada“. Susikaupęs nerimas turėjo kažkur išsiveržti. Teko pakartotinai varstyti tualeto duris. Vieno tokio vizito metu plaudamasis rankas žvilgtelėjau į veidrodį. Mama nuolat primindavo, kad esu panašus į benamį be kvapo, o į bandymus argumentuoti apie vidinį grožį ji atsakydavo:

– Tavo išvaizda atbaidys bet kokį norą tave pažinti.

Šios ypatingos dienos proga kilo nenusakomas noras gražintis. Tik nežinojau, nuo ko pradėti. Klausti brolio nenorėjau, nes jis būtų pasišaipęs. Mamos rytinės pastangos davė savo rezultatų, taigi drabužių keisti nereikėjo, todėl pradėjau nuo to, ką geriausiai moku. Pakartotinai nusiprausiau po dušu. Pasikvėpinau iš tėvo kvepalų buteliuko. Šukuodamasis plaukus supratau, kad jau tris mėnesius nesikirpau. Keista, bet ryte tai nė kiek neužkliuvo. Atidžiai įsižiūrėjęs į savo fizionomiją pradėjau matyti tai, apie ką visada šnekėjo aplinkiniai. Nuo lentynos pagriebiau Bernardo plaukų vašką. Mama ne kartą sakė, kad jo šukuosena nepriekaištinga. Ir kas galėjo ginčytis – plaukus jis prižiūrėjo daug labiau nei ji pati. Nusprendžiau ir aš susitvarkyti. Tepiau vašką storais sluoksniais, bet plaukai visiškai neklausė… Praradęs viltį grįžau į savo kambarį ir atsigulęs į lovą užsnūdau. Prabudau, kai buvo jau visiškai sutemę, ir užmiršęs apie eksperimentus su šukuosena tiesiu taikymu nuėjau į virtuvę, kur tebeplušėjo mama. Brolis pirmasis pradėjo juoktis balsu, o mama, paslapčia krizendama, tarė:

– Kaip pirmam kartui visai neblogai.

Apsisukęs suskubau nešdintis, bet nespėjęs pasprukti išgirdau kreipinį:

– Ei, gražuoli!

Atsukęs šedevrą į brolio pusę, išvydau akinančią telefono blykstę.

– Noriu įsiamžinti tave. Abejoju, ar kada teks pamatyti tave tokį išsidabinusį.

Nenorėdamas būti tolesniu pajuokos objektu, numojęs ranka pasišalinau. Grįžęs prie rašomojo stalo jau ruošiausi įsijungti kompiuterį, kai išgirdau durų skambutį. Išėjęs iš kambario įsiklausiau. Širdies dūžiai nurimo pasigirdus tėvo brolio ir jo žmonos balsams. Sutartinai atlikę pasistovėjimo koridoriuje procedūrą, domėdamiesi vienas kito sėkme ir užduodami proto konvulsijas keliančius klausimus, sėdome prie stalo. Pokalbiams apie nieką besitęsiant, skambutis į duris pranešė, jog atvyko ypatingi svečiai.

Dar kartą įsitikinau, kokia ji graži. Tačiau ramų mėgavimąsi vaizdu sujaukė netikėtas mamos akibrokštas pasodinti Moniką kitame stalo gale, šalia Bernardo. Vienintelis mane dominantis žmogus buvo nepasiekiamas, todėl neliko nieko kita, kaip stebėti mamos akrobatinį pasirodymą: lyg cirko artistė ji šokinėjo aplink stalą, retkarčiais pradingdama virtuvėje, į pokalbius įsiterpdama atsitiktinai ir dažnai net nežinodama, apie ką kalbama. Nepataikiusi į temą ji tuoj pat rodydavo didelį susirūpinimą lėkštės turiniu, ragindama ją kuo greičiau pasipildyti.

Mėgautis šių metų numeriu sekėsi sunkiai, nes matydamas aktyviai asistuojantį brolį paslapčia piktinausi. Monika į gražbylystes atsakydavo paviršutiniškai koketuodama ir žiūrėdama Bernardui tiesiai į akis. Jos kerinti šypsena ir juokas hipnotizavo mus abu. Panašiai kaip sirenos, priverčiančios jūreivį pamesti galvą ir nukreipti laivą į pražūtį. Tik mano kelionė buvo seniai pasibaigusi. Bandžiau suprasti, kas vyko. Kažkodėl neapleido mintis, kad viskas surežisuota.

Monika išties buvo labai paranki, nes mano mama jautėsi pranašesnė, todėl būtų galėjusi kontroliuoti tolesnę draugystės eigą.

– Nebūk kvailas ir nepaleisk jos. Ji yra tiesiog nuostabi. Su tokia šaunia mergina gėdos niekur nepasidarysi, – kartojo mama.

Išgirdęs savo vardą sugrįžau į tikrovę. Pakėliau galvą ir pamačiau Moniką, tiesiančią telefoną – lyg elektrošoką, kuriuo ruošiasi mane tramdyti.

– O kaip tave surasti?

– Surasti mane? – nusistebėjau.

– Na, taip. Ar tavęs socialiniuose tinkluose nėra? Negalėjau patikėti, nes Bernardas sakė, kad tu visai nesinaudoji.

Trumpą pokalbį išgirdusi aplink stalą tupinėjusi mama puolė kištis man nespėjus nieko atsakyti. Įprastose situacijose reaguodavau greitai ir neleisdavau niekam už mane šnekėti, bet Monikos parodytas dėmesys paralyžiavo.

– Čia, vaikeli, pražuvęs reikalas su tuo mūsų Dominyku. Jo draugai visi jau mirę ir šiuolaikinėmis technologijomis nesinaudoja, – ironizavo ji.

– Kaip tai visi mirę? – išsigandusi paklausė Monika.

– Nesijaudink, – paglosčiusi plaukus tęsė ji, – nebūdamas filosofas jo draugu netapsi. Pavyzdžiui, dabar jis skaito Kantą, – demonstratyviai atsisuko į mane, – kiek tau kartų reikia perskaityti? Nes jam Šopenhaueris taip liepė ruoštis jo didžiajam veikalui! O kai aš dar šįryt priminiau, kad dantis nepamirštų išsivalyti, jis man atšovė – tegu pūva.

– Tikrai taip, – galvą pakėlęs nuo telefono pridūrė Bernardas, – čia mes turime reikalų su didžiu filosofu! – ėmė garsiai juoktis kartu su gimdytoja.

Stengiausi atsiminti, kada išdėsčiau skaitymo planą, nes paprastai tokiomis temomis nešnekėdavome, bet pamatęs pašaipią Bernardo išraišką nusprendžiau nieko nelaukdamas mobilizuoti jėgas ir smogti.

– Pagaliau nustoję tuščiai taukšti leisite ir man pasisakyti! Esu labai dėkingas už socialinius tinklus, nes būtent jie kuo puikiausiai perėmė estafetę iš religijos, taip išryškindami visuotinį žmonių kvailumą. Aš – už pažangą, kuri leidžia demaskuoti kuo daugiau atsilikėlių!

Monika primerkus akis paslaptingai nusišypsojo:

– Negalėčiau su tavim nesutikti Dominykai. O gal tai ir yra tikroji priežastis, kodėl nenori jais naudotis? Bijai būti demaskuotas?

Juoko banga nuvilnijo per visą kambarį. Visiems buvo linksma, ir šis įvykis tapo vienu įsimintiniausių vakaro akcentų, tačiau dėmesys mano atžvilgiu nelabai patiko patinui ir dresuotojai. Bernardui teliko nervingai juoktis ir laukti momento, kuomet vėl galės tęsti meilikavimus. Tuo tarpu Monika, nutaikiusi progą, ir vėl paklausė:

– Ar iš tiesų nesinaudoji?

– Net ir norėdamas negalėčiau, – pasakiau rodydamas į seną telefoną. – Jo paskirtis skambinti. Kartais net žinutę siunčiant užstringa. Be to, manęs virtualus bendravimas nedomina. Juo labiau draugų kolekcionavimas norint pasijusti, esą, kažkam labai reikalingam.

– Pats žinai, kad daug draugų neatsirastų, – įsiterpė Bernardas. Tėvas paprastai nesikišdavo į ginčus ir stebėdavo viską iš šalies, bet mūsų keliamas šurmulys trukdė jam šnekučiuotis, todėl pakeltu balsu tarė:

– Gal pereikime į antrą vakaro dalį? Ištrauk tą butelį, kurį buvau gavęs dovanų, – davė nurodymus mamai ir toliau šnabždėjo šalia esančiam savo broliui. – Vienas klientas švenčių proga padovanojo mėgstamiausio konjako. Teko pagelbėti tvarkant reikalus. Galėsim paragauti.

Alkoholis natūralios atrankos būdu suskaldė susirinkusiuosius. Moterys susibūrė į mažą ratelį, tėvas liko broliškoje kompanijoje, o aš mąsčiau apie šios dienos įvykius retkarčiais žvilgteldamas į Bernardą, kuris persikūnijęs į povą įrodinėjo, kad yra pats tinkamiausias pasirinkimas. Nežinau, kas labiau siutino – ar brolis, kuris vaizduojasi esąs paukštis, ar kad ji nuolat pritariamai juokiasi. Sunkiai sekėsi suvokti, kaip toks paviršutiniškumas gali sužavėti. Nejau man vienam jis atrodo dirbtinis? Koks tuomet skirtumas tarp povo ir Bernardo? Abu yra vedami instinktų, bet, jei pastarojo paklaustum, jis atsakytų, kad yra pranašesnis už gyvūnus. Niekada su tuo nebūčiau sutikęs. Bernardą laikiau pačia tikriausia beždžione, kuri galbūt ir yra ta trūkstama grandis žmogaus raidos evoliucijoje. Protą jis naudojo savo unikalumui ir veiksmams pateisinti. Tiksliau, nenaudojo jo visai.

Tikėdamasis sulaukti tokių kritinių momentų, nešiojausi užrašų knygutę, kad kilusios mintys nenueitų veltui. Besiruošdamas ją išsitraukti, išgirdau garsų pokštelėjimą: stodamasis brolis keliu atsitrenkė į stalo apačią. Nužvelgiau jo smarkiai šnopuojantį veidą. Alkoholio prisotintas kraujas vis labiau paralyžiavo Bernardo judesius. Stalo daužymas ar pašnekovės šventinimas ugniniu vandeniu baigdavosi atsiprašymų lavina ir pajuokavimais. Štai, pavyzdžiui, tėvas vartojo alkoholį proto balsui numalšinti, bet Bernardui nebuvo ko malšinti, išskyrus savo koordinaciją. Spėjau, kad jo pagrindinis tikslas ir buvo atbukinti gebėjimą judėti, tikintis paveikti pašnekovę. Nieko nelaukdamas puoliau įnirtingai užsirašinėti.

– Dominykai?! – sušuko Monika.

– Ką? – sustingau lyg katinas pagautas darant kažką nedoro.

– Ar eini su mumis pasivaikščioti?

– Pasivaikščioti? – ieškodamas brolio pamačiau, kad svirduliuo damas jis bando autis batus. – Tuoj.

Pasižymėjęs kelias pastabas suskubau ruoštis.

Tvyrant nejaukiai tylai, laukėme, kuris pirmas imsis iniciatyvos. Neilgai trukus Monika ryžosi papasakoti apie geriausią draugę ir jos ypatingą talentą suvilioti vyrus, kuriuos vėliau išnaudodavo. Įpykęs Bernardas puolė reikšti nepasitenkinimo, bet elgėsi labai dalykiškai, stengdamasis pabrėžti savo vertybes ir nesusigadinti geros reputacijos.

– Visokių žmonių yra ir visokių reikia, bet kaip galima būti tokiai nesąžiningai? – nusivaipė vaizduodamas labai įsižeidusį. – Aš manau, kad reikia elgtis su kitais taip, kaip tu nori, kad jie elgtųsi su tavimi. Toks savanaudiškumas kada nors atsisuks prieš ją pačią.

– Turėčiau su tavimi nesutikti, – pertraukiau Moniką, kuri ruošėsi kažką sakyti. – Manau, tarp jų vyksta natūralūs abipusiai mainai, ir nieko čia smerktino nėra. Negirdėjau, kad ji laužtųsi į jų namus ir vogtų. Vyrai jai atsidėkojo už suteiktą dėmesį, o galbūt ir paslaugas. Taip gyvena absoliučiai visi žmonės. Tiesiog kitais atvejais manipuliaciniai klodai tokie stori, kad neįmanoma pro juos lengvai įžiūrėti. Tavo, Bernardai, išsakyta patarlė labiau tinka bažnyčios pamokslui, nes reikia būti labai naiviam, galvojant, kad kiti vadovausis tais pačiais moraliniais principais, kaip ir tu. Gero darymas tikintis grąžos rodo norą kontroliuoti aplinkinius, o ne šventeivišką dorovingumą. Tiesa yra ta, kad žmogus visada žiūrės savo interesų, ir tavo geri darbai negarantuos norimo atgalinio ryšio. Veikiau priešingai – didins atotrūkį tarp to, kas tu esi, nes kiti tavo elgesį gali laikyti savaime suprantamu ar net žalingu.

– Tai kuo tu siūlai vadovautis? – susirūpinusiu veidu paklausė Monika.

– Bendravimas su kitais yra santykio su savimi atspindys. Nesunku atspėti, kad tavo draugė turi žemą savivertę. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti priešingai, nes ji gauna įvairių dovanų ir dėmesio iš turtingų gerbėjų. Bet ji neapsistoja ties vienu, nes giliai viduje suvokia, kad turėdama tą vienintelį ji nesugebės jam nieko daugiau pasiūlyti. Todėl nesąmoningai renkasi atiduoti turimus trupinius mainais į tokius bereikšmius dalykus, kaip auskarai, kvepalai ar pasivažinėjimai prabangia mašina. Galima drąsiai teigti, kad jos santykis su materialiais daiktais yra labai stiprus, o vyrai naudojami kaip priemonė juos pasiekti. Šiuo atveju priešinga lytis nėra pranašesnė, nes netiesiogiai mokantys už šiuos susitikimus, jie taip pat netiki esantys verti brandaus santykio su moterimi. Rezultatas tas, kad nė viena pusė nepatiria nieko tikra, bet čia jau jų pačių reikalas, – gaudydamas orą baigiau.

– Gerai, Dominykai! – sušuko Bernardas. – Tu sakai, kad reikia elgtis, kaip tau liepia tavo vidus. O jei tu esi psichopatas, kuris žudo žmones? Tai ką?! Tu turi elgtis, kaip tau liepia beprotybė? Būtent dėl to mes ir turime vadovautis tam tikromis moralės normomis, kurias mums nuolat primena bažnyčia. Atsimink, kad religija ugdo ir daro mus geresnius vienas kito atžvilgiu.

– Malonu girdėti Monikos draugės palyginimą su psichopatu. Jį reikėtų gydyti, o ne moralės normas skiepyti, – garsiai nusijuokiau.

– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad gėrio ir blogio sąvokos yra subjektyvios. Kai vyksta karas, kapelionas laimina savus karius, kad jie grįžtų sveiki ir parvežtų pergalę. Karys, nušovęs priešą, mūsų akyse – didvyris, o mirusio artimiesiems – didžiausias priešas. Taip geras darbas pagimdo blogą, atsižvelgiant į tai, kas jį vertina.

– Viskas skamba labai sudėtingai, – tarė Monika.

– Siūlau taip rimtai nevertinti Dominyko kalbų, nes jos labiau primena eilinį beletristikos skyrių, o ne tikrą gyvenimą. Aš vadovaujuosi krikščionišku principu, duodamas aplinkiniams visa, kas geriausia, o vyrai, kurie perka save pardavinėjančias moteris, yra žemiau visko.

Stebėjausi, kad mano buvimas nė kiek neišmušė Bernardo iš vėžių ir savo įsitikinimų jis laikėsi įsikibęs tvirčiau, nei žengė žeme, kuria nuolat slysteldavo. To priežastis buvo Monika. Mačiau, kaip ji gaudo kiekvieną beprasmį brolio teiginį. Tarp jų buvo daug daugiau bendra, nei aš galvojau. Įvertinęs susiklosčiusią situaciją nusprendžiau pasismaginti.

– Gudriai pasakyta, – pasakiau žiūrėdamas į sunerimusį brolį.

– Tokie abipusiai mainai iš tiesų demoralizuoja žmogų, nes juos priimta vertinti kaip nekaltą žaidimą. Džiugu, kad išsakei tvirtą nuomonę, nes Monikos draugės elgesys stebėtinai panašus į prostituciją. Nors, geriau pagalvojus, prostitucija atrodytų pati sveikiausia santykių forma, nes nė vienas iš dalyvių neapsimetinėja, kad yra vienintelis ir nepakartojamas tik tam, kad gautų naudos. Tačiau prostitucija yra amorali, o naudojimasis kitu prisidengus santykiais – diskusijos klausimas. Ne paslaptis, kad mamos nuo pat mažens moko dukras būti atsargias ir nesusidėti su kvailiais, kurie nieko neturi. Tuo tarpu vyrams užtenka prezervatyvų naudojimo ypatumų, o tada galima laisvai leistis į seksualines platybes. Pasisekė tau, brolau, kad buvai tinkamai auklėjamas, nes, mano žiniomis, tu esi aukščiausios moralės pavyzdys, – sunkiai tvardydamas juoką pažvelgiau į Bernardą, kurio raudonas veidas persikreipė ir pradėjo įgauti šventiškai melsvą atspalvį.

Akimirką suklusau – tai būtų buvęs pirmas kartas, kai nuo mano pasakytų žodžių žmogų ištiktų širdies smūgis. Tačiau brolis vis dar kvėpavo ir net nesiruošė pasiduoti.

– Nuo kada tu toks prostitucijos žinovas pasidarei?! – sušuko jis. – Užtektų tau nuogos merginos siluetą pamatyti ir nebežinotum, kur dingti. Drąsus esi tik už knygos puslapių slėptis.

– Man nuo tų kalbų tuoj galvą įsiskaudės! – pertraukė Monika, matydama, kad bręsta rimtas konfliktas.

Pabėgėjusi į priekį ji paleido į mus po sniego gniūžtę. Bernardas spėjo pasilenkti, o man kliuvo tiesiai į krūtinę. Išsisklaidžius tvyrojusiai įtampai, pasinėrėme į vaikiškus kvailiojimus. Pasimėtymas baigėsi sniego senio, kuris buvo panašus į trijų dalių spintą, lipdymu. Išvaistę paskutinius energijos likučius, grįžome namo. Mama puolė mus sodinti prie stalo. Valgyti aš nenorėjau, priešingai nei pakeleiviai, kurie tiek įniko į maistą, kad akimirksniu pamiršo apie vienas kito draugiją.

Nutaikiusi tinkamą momentą, Monikos mama surado stiprybės atsispirti įkalbinėjimams pasilikti ir pakilo nuo stalo. Palinkėjęs išvykstančioms viešnioms gero kelio, nužingsniavau į savo slėptuvę.

Šventinės prievolės mane visiškai išsunkdavo. Nusprendžiau nieko nebeskaityti, nes net nuo menkiausios minties imdavo skaudėti galvą. Varčiausi kelias valandas, negalėdamas atsistebėti gebėjimu pervargti iki tokios ribos, kai nebeįmanoma užmigti. Šia, kaip ir kitomis keistenybėmis, pasižymėjau vienintelis iš šeimos. Paslaptingi dingimai nuo stalo buvo mano vizitinė kortelė. Pajutęs, kad nebegaliu pakelti buvimo su kitais, tyliai pasišalindavau. Pasigedę svečiai klausinėdavo, kur dingau, bet tik vienintelis žmogus žinodavo, kur esu. Kitaip ir negalėjo būti, nes pro mamos akis neprasprūsdavo niekas. Ji būtų galėjusi tiksliai pasakyti, kiek kas suvalgė, išgėrė ir kokias dėmes paliko ant staltiesės.

Šio vakaro kančią atpirko Monikos buvimas. Prisiminiau, kaip neapsikentusi ginčų ji sugebėjo viską išspręsti savo žavesiu – turbūt tai buvo ne pirmas kartas, kai juo pasinaudojo.

Jos apsilankymas paveikė mus visus, bet mačiau, kad miela ir žaisminga kaukė slepia paslaptį, kurios šįvakar nebeturėjau jėgų išnarplioti.